STRAIPSNIS „ALYTAUS NAUJIENOSE“

APIE MŪSŲ VIEŠNAGĘ JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE
RAŠĖ DIENRAŠČIO „ALYTAUS NAUJIENOS“ ŽURNALISTĖ
RŪTA VISKANTAITĖ.

PASKAITYKIT IR JŪS.

APOLIONIJA ZIZIRSKIENĖ

PERŽENGĖ „RUBEŽIŲ“ ir

ATSIDŪRĖ AMERIKĖJ

Ne, sudegusio teatro artistė Apolionija
Zizirskienė nevaidins garsiajame
spektaklyje „Amerika pirtyje”.
Tai užuomina į krokialaukiečio Vaido
Pračkailos, įkūnijančio šią dzūkę-zanavykę,
ir mano pokalbio temą. Humoristas
ir marijampoliečių Dovilės
Bičkauskaitės bei Antano Maziliausko
muzikos grupė „Etiudas” birželio
pabaigoje lankėsi Jungtinėse Amerikos
Valstijose. V.Pračkaila juokauja,
kad kelionės įspūdžiai užliejo kaip cunamis,
o dėl didžiulio laiko skirtumo
grįžęs dar visą savaitę vaikščiojo kaip
sušaudytas.
Rūta VISKANTAITĖ

– JAV lankotės pirmą kartą.
Koks įspūdis susidarė apie supervalstybę?
– Visi klausia to paties, bet
nesureikšminu, kad, oi, Amerika,
nulėkiau ir numiriau. Juokauju,
jog kaip Krokialaukis, tik dešimt
kartų didesnis. O jeigu rimtai, buvo
nepaprastai įdomu ir smalsu,
kokia toji tolima šalis, matyta tik
per televizorių ir internete. Pirmiausia
ten šiltas klimatas. Anot
vietinių, mūsų apsilankymo metu
buvo vėsiau – 25-30 laipsnių šilumos.
Per karščius termometrai
rodo ir 40. Taigi be oro kondicionierių
niekaip neišsiversi. Jų
pilna visur: ir automobiliuose, ir
darbovietėse, ir namuose.
Jau pro lėktuvo langą pamatėme
labai daug žalumos, o važinėdami
lyginome tenykštę augaliją
su Lietuvos. Labai gražūs magnolijų
krūmai su didžiuliais žiedais.
Radome ir berželių, ir pušelių, ir
dobiliukų, ir visai nematytų augalų.
Paveiksliukuose matyti dangoraižiai
„gyvi” dar įspūdingesni.
Gražūs, sutvarkyti, originaliai išpuošti
miestai.

Tolumoje – Laisvės statula.

– Kodėl skridote į JAV?
– Į Valstijas pakvietė Naujojo
Džersio lietuvių bendruomenė,
kuriai vadovauja Rasa Miliūtė.
Ten dalyvavome Kristijono Donelaičio
300 gimimo metinių minėjime
ir koncertavome Joninių
šventėje.
Jau per Naujuosius metus prašė
atvažiuoti, bet tada negalėjome,
paskui Vasario 16-ajai, tačiau
Zizirskienė čia nelabai dera, o tada
Joninėms pasikvietė. Žinoma,
kai skambino patį pirmą kartą, aš
į tai nepažiūrėjau rimtai. Galvoju,
bendradarbiai pokštauja, kur
čia iš Amerikos kažkas ieškos. Bet
kai pradėjo kalbėti apie aparatūras,
vizas, jau suklusau.

Vašingtone prie Jungtinių Valstijų Kapitolijaus.

– Ką veikėte nuvykęs?
– Turėjome du pasirodymus:
vieną šeštadienį Baltimorės lietuvių
namuose, o kitą – Naujajame
Džersyje.
Baltimorėje mumis motiniškai
rūpinosi lietuvių namų prezidentė
Antionette Mary Ludwig. Kažkada
jos močiutė išvyko į Ameriką,
o pati Marytė ir jos mama ten
gimė bei augo. Lietuvių namų prezidentė
puikiai kalba lietuviškai.
Šių namų vadybininkė Daiva Mėlingytė-
Gavrilčikas ir kiti aktyvistai
pasirūpino, kad šventėje jaustųsi
Joninių dvasia. Nuo slenksčio
pasitiko lauko gėlių puokštės,
vainikai… Tikrų lietuviškų didžkukulių
kvapas viliojo užeiti į barą.
Nepaprastai skoningai bei išmoningai
buvo papuošta salė. Vos
užgrojo „Etiudas”, lietuvaičiai šoko,
trypė, ėjo sienom!
Naujajame Džersyje Joninės vyko
lauke. Susirinko beveik penki
šimtai lietuvaičių: ir vietinių,
ir iš aplinkinių valstijų. Didžiausias
netikėtumas buvo, kai pamačiau
ateinantį krokialaukietį Tadą.
Jis jau dešimtmetis Užatlantėje
gyvena.
Lietuvaičiai surengė įspūdingą
minėjimą. Iš pradžių veikė šventinis
turgelis. Po to vaidino Kristijono
Donelaičio „Metų” būrus.
Avėjo vyžas, net ožką gavo šiam
pasirodymui. Vaikai paukščių balsus
mėgdžiojo. Buvo toks lietuviškas
kaimiškas vežimas, tai ten prisėdo
mažų vaikų, o didesni suko
ratus ir juos tampė. Jiems tai buvo
didelė pramoga. Ant asfalto nupiešė
Lietuvos valstybės kontūrus, kur
vėliau vaikai piešė, ką norėjo. Aplink
nėra jokio vandens telkinio,
tai į pripučiamą baseiną pripylė
vandens, šonus vainikais apdėliojo,
kad kraštų nesimatytų. Taip pat
susimeistravo Gedimino pilį, bet
tokią, kad vaikai galėtų laipioti.
Nusipiešė ir scenos dekoracijas su
Trakų pilimi. Amerikoje širdis suvirpėjo,
kai buvo giedama „Tautiška
giesmė”, keliama trispalvė.
Ten tokie dalykai įgauna visiškai
kitą prasmę.
Vėliau vyko jau mūsų, Zizirskienės
ir „Etiudo”, vakaro dalis su paparčio
ieškojimu, šokiais, žaidimais
ir šiaip palakstymais.

Centrinio Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Miliūtė.

– Kokią šventės programą
paruošėte?

– Kai ruošėmės, tai reikėjo tai-
kyti repertuarą, susieti su Amerika,
nes kai kurie lietuviški „šposai”
galėjo būti ir nesuprasti.
„Etiudas” papildomai įtraukė dainų
apie Jonines ir vasarą. Širdis
džiaugėsi, kad anapus „balos”
Apolionija turi nemažą būrį gerbėjų.
Zizirskienė ir Amerikoje –
Zizirskienė!
Džiaugiausi, kai priėjo vienas
lietuvis ir paklausė, ar pasakosiu
pokštą, kurį jau gal prieš dvidešimt
metų sakiau. Visiškai jo neatsimenu,
bet labai malonu, kad
žmogui įsiminė, kad netuščiai į
orą nuėjo.

Su Baltimorės Lietuvių namų prezidente Antionette Mary Ludwig.

– Kur buvote? Kokius miestus
aplankėte?

– Mus ten labai gražiai priėmė,
pasijutom kaip užsienio
žvaigždės. Privalgydino, prigirdė
ir priglostė. Visą savaitę vežiojo
po skirtingus miestus. Aplankėme
Niujorką, Vašingtoną, Naująjį
Džersį, Filadelfiją, Džeksoną, Atlantik
Sitį ir dar visokių mažesnių
pakelėse.
Baltimorės lietuvių namų prezidentė
Antionette Mary Ludwig
pasiėmė savaitę atostogų, kad galėtų
su mumis būti. Gyvenom pas
ją, jos draugus. Vieną vakarą darėme
„Margaritų” vakarėlį, kitą –
parvežė maišą krabų. Du įveikiau,
bet tokie dalykai manęs labai nežavi.
Dar kitą vakarą kepsnius kepėme,
paskui baseinuose plaukiojome.
Pasijutome kaip namie, visi
savi, jei tik kas, – tai tik tuoj į
glėbį, į žandą.
Naujajame Džersyje apsistojome
pas Livitą ir Giedrių Makselius.
Jie gyvena kaip kaime, tik namas
amerikietiško stiliaus. Vištų laiko,
kiaušinius renka. Žiūrėk, ryte
jau plyšoja gaidys, pievoje laukiniai
kalakutai tupi. Apskritai
miesteliai ramūs, labai švarūs.
Šiaip Amerikoje daug stirnų, voverių,
burundukų. Važiuojam, tik
tarkšt kažkas į ratus ir prasmirdo
– šešką pervažiavome.
Didžiausia sumaištis Niujorke.
Begalė automobilių, daugybė
įvairiaspalvių žmonių ir kiekvienas
savo reikalais užsiėmęs. Buvo
toks nutikimas: prie perėjos pėstiesiems
jau degė raudona, bet
kažkokia moteriškė išėjo ir tada
paskui ją visa minia. Taksi vairuotojai
stovi, pypina. Kaip Pranas
Krukelis pasakytų: „Meniška betvarkė!”
Aplankėme Brodvėjų, dangoraižių
dvynių memorialą. Ten, ant
metalinės atminimo sienos žuvusiesiems,
radau lietuviškų pavardžių.
Vašingtone buvome ir prie
Baltųjų rūmų (Zizirskienė labai
norėjo pas Obamą įsiprašyti,
bet…), ir prie Kapitolijaus.
Atlantik Sityje išbandžiau azartinius
lošimus, nors šiaip esu prieš juos.
Galvoju: „Na, kaip jau nenueisi.”
Tai 11 dolerių sėkmingai pralošiau.
Išsimaudėme Atlante – bangos
buvo didžiulės, o vanduo šaltas.
Mėgstu nardyti, bet ten be
prošvaisčių.

Linksmos Joninių šventės akimirka.

– Ar tenykščiai lietuviai domisi
Lietuva?

– Labai domisi ir ekonomika,
ir politika, ir kultūra. Šiuolaikinės
komunikavimo priemonės tam
suteikia visas galimybes.
Išeiviai labai rūpinasi kalba, tradicijomis.
Vaikus moko lietuviškai,
veikia šeštadieninės mokyklėlės.
Tiesiog įsikabinę laikosi tos
lietuvybės. Didžiuojasi tuo, kuo
yra.
Apskritai daug atlikėjų iš Lietuvos
jie buvo pasikvietę. Va Dainų
šventėje jų kolektyvas dalyvavo.
Po dvejų metų vyks Amerikos
lietuvių šokių šventė, tai Lietuvos
grupių atvažiuos. Bendravimas
vyksta.

Vaidas Pračkaila Atlantik Sityje prie smėlio skulptūrų.

– Kuo Amerikos lietuviai
skiriasi nuo Lietuvos lietuvių?

– Jie džiaugiasi, turi darbus,
normaliai uždirba. Daugiausia
bendravau su trečiosios bangos
lietuviais. Su kuriais kalbėjau, tai
vieni atvažiavo pas gimines trumpam
ir liko, kitų seneliai nuo karo,
okupacijos bėgo. Labai draugiški
žmonės. Per šventę priėjo
toks pasportavęs vyrukas, pamatė
mano tatuiruotę, tuoj savo rodo.
Ant rankos jis turi „Žalgirio” klubo
emblemą, trispalvę, tėvo atminimui
seną stilizuotą Vytį. Kiekvienas
savaip saugo lietuvybę.

Naujas vietinis draugelis.

– Koks tikro amerikietiško
maisto skonis?

– Buvom „Simpsonų”, japonų
restorane. Pas pastaruosius
reikia gaudyti maistą: prie tavęs
jį gamina, viską mėto kone su cirko
elementais ir tik švyst į burną
gabaliuką. Paragavome amerikietiškų
ledų, picų, mėsainių iš
„Mc`Donalds”. Antanas su Dovile
sakė, kad mėsainiai ten geresni negu
čia, o man tai tas pats batonas,
ir viskas. Parduotuvės panašios į
mūsų. Aptarnavimo kokybė gana
vienoda, bet kai kurių produktų
kainos JAV žemesnės.

– Kas iš kelionės įsiminė labiausiai?
– Dūšioje visam laikui liko
Amerikos lietuvių nuoširdumas.
Vargiai į laikraštį tilptų surašyti
vardus ir pavardes visų, kurie mumis
rūpinosi. Jeigu mūsų naujieji
draugai skaitys šį straipsnį, žinokit,
mes jums labai dėkingi, visus
prisimenam ir mylim. Būtinai „susiskaipinsim”
ir „susifeisbukinsim”!
Visiems, mumis besirūpinusiems,
dar kartelį AČIŪ.

– Ar galėtumėte gyventi
Amerikoje visą laiką?

– Ką gi aš ten veiksiu? (Šypsosi.)

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *