SEKMINĖS

PRISIMINIMAI APIE SEKMINES

Kai buvau dar pradinukė, Sekminių naktį ar labai ankstų rytą su broliu ir kaimynų vaikais eidavom vainikais puošt karvių. Per kelią gyveno seneliai. Beržo šakom, alyvom, bijūnais ar kitokiom kvietkom (žiūrint kas tuo laiku bežydėdavo) išdabindavom tvarto duris, viduje apkaišydavom balkius, gardus… Svarbiausiai Sekminių kaltininkei – karvei – pindavom vainiką ir su dratu pririšdavom prie ragų, kad nenumestų.  Veršiukui į uodegą įrišdavom raudoną kaspiną… Žodžiu, prifantazuodavom kaip reikiant !
Jeigu karvės būdavo jau išvestos į ganyklas, puošdavom vainikas visas karves iš eilės.
O atskėlęs tėvukas apžiūrėdavo visas grožybes ir mums duodavo po rublį.
Ar galit įsivaizduot – RUBLĮ ! ! !
Parduotuvėje už jį išeidavo visas kilogramas mėtinių čiulpyzų ! Labai taupiai tuos saldainiukus pirkdavom. Po šimtą gramų.
Arba į kiną nueidavom. Vaikiškas bilietas kainavo viso labo 10 kapeikų.
Oi, kad dabar taip…

SEKMINIŲ PAGRINDINEI VEIKĖJAI PAGERBTI
PRIRINKAU ANEKDOTŲ APIE KARVES
IR JOS APLINKINIUS.
UŽMESKIT AKĮ !

VAIKIŠKA MĮSLĖ:
VIENA AKIS, VIENAS RAGAS, BET NE RAGANOSIS ?
(atsakymą rasit kažkur pabaigoje anekdotų)

Sėdi bare Liūtas ir Bulius. Alutį gurkšnoja. Čirškia liūto mobiliakas – žmona skambija. Tipo, greičiau pareik namo. Liūtas pabaigia bokalą, ūsus nusilaižo ir kyla  nuo stalo, o bulius juokais netrivoja:
– Tai ma vyras ! Kaip čia tave – karalių, bobos tvarko ? ! Aš su saviške, tai…
– Pala, pala, draugeli, tu čia nepainiok ! Tavo žmona – Karvė, o maniškė, nepamiršk, – Liūtė !

Atvežė karves į mėsos kombinatą. Viena visa persigandusi klausia kitos:
– Tu čia pirmą kartą ?
– Tai ne, bliamba ! Antrą !


– Klausyk, Antanai, koks tavo karvės vardas ?
– Au-au !
– Fiūūūūūūū ! Ale tai kudė ?
– Pavadinau šuns Mu-mu garbei !

– Kaip atskirti karvę nuo buliaus ?
– Kai melži bulių, jis šypsosi . . .

Pas ūkininką ateina nepažįstamas žmogėzas ir klausia:
– Kiek kainuoja jūsų geriausia karvė ?
– O tatai tu pirmiau atskyk į tokį klausimą. Ar tu iš mokesčių inspekcijos, ar paprasčiausiai karvę su mašina partrenkei ?

Pas ūkininką rekordiniai primilžiai ! Atvažiuoja vietinio laikraščio korespondentas ir klausia:
– Kaip jūs pasiekėte tooookių stulbinamų rezultatų ?
Ūkininkas aiškina:
– Karvės, tai kaip žmonės. Jos viską suprantą. Ir meilų žodį, ir gražų elgesį… Vat, nueinu į tvartą ir sakau: na, karvytės mielosios, ko mums šiandien duosit – pienuko ar mėsytės ?

Paskaita žemės ūkio universitete. Profesorius:
– Geras bulius per dieną porivalo turėti iki dvylikos sueičių…
Moteriškas balsas iš pirmos eilės:
– Atsiprašau profesoriau, kiek sakėt ?
– Iki dvylikos.
– Pakartokit, prašau, ypač dėl paskutinės eilės.
Vyriškas balsas iš paskutinės eilės:
– Sakykite, profesoriau, jūs kalbate apie sueitis su viena karve ar su dvylika ?
– Savaime aišku, kad su dvylika…
– Ačiū, profesoriau, prašau pakartokit šitai pirmąjai eilei…

Lipa karvė į medį. Vargais negalais užsliuogė, įsitaisė ant šakos, o iš nuostabos apšąlusi varna klausia:
– A tu kiba durna, ko į medį įsikorei ! ? ? !
– Obuolius valgysiu !
– Klausyk, mergaite tu žaloji, tau visai jau tarpuragėje pasimaišė ? ! Čia gi ne obelis, čia berrrržas ! ! !
– O aš obuolių pilną krepšį turiu ! A nori ?

Kad karvės mažiau ėstų ir daugiau duotų pieno, reikia jas mažiau šerti ir dažniau melžti .

Auksinė žuvelė seniui:
– Klausyk, diedai ! Tavo kaimynas turi vieną vienintelę karvę, o tu jau trečią kartą prašai, kad ta karvė padvėstų !

Į fermą įrėplioja girta kaip laineris melžėja.
Karvė:
– Vėl prisilakei ?
Melžėja:
– Mū-ū-ū-ū-ū-ū-ū, ūūūū-ū-u-u-u…
Karvė:
– Nu gerai, dėk viedrą, laikykis už spenių – aš pašokinėsiu…

Pievoje ganosi didžiulinis bulius. Ramiai rupšnoja žolytę. Pakelia galvą, skaniai apsilaižo. Žiūri, tolumoje kažkoks rusvas taškelis juda. Iš lėto taškelis artėja ir pavirsta į kiškį. Priskuodęs prie pat buliaus nosies, išvertė akis, trakštelėko pirštais ir kad suriko:
– Ė tu, loche raguotas ! Nugi pasitrauk ma iš kelio ! ! ! A kas da neaišku ? !
Bulius stovi nemirksėdamas, o zuikis iš paskutiniųjų ardosi:
– Tu ką, kiba kurčias ? Pasakiau, davai iš kelio traukiesi, o tai į ragus gausi !
Bulius – nė krust.
– A tu šieno į ausis prisikišęs ? ! Jeigu per dešim sekundžių nepasitrauksi, tai aš tau… Tai aš tave… Tai… Viens ! Du ! Trys !..
Bulius bežiovaudamas iš lėto atsuka uodegą, išpliurškia visą savo žarnyno turinį ant zuikio ir lėtai nutursena.
Praeina penkios minutės…
Dešimt…

Keturiolika su puse…
Pagaliau iš nemažos krūvelės išlenda zuikio galva, išspjauna kažką nesuvirškinto ir suspinga:

– Aha-a-a-a-a ! ! ! Iš baimės net apsišikai ! ! !

ATSAKYMAS Į MĮSLĘ:
IŠ UŽ KAMPO DIRSČIOJA KARVĖ !

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *