Apolionijos Zizirskienės priimamasis

P.S. Viena ausim girdėjau, kad sovietinė simbolika draudžiama. Tai apsisaugodama nuo „vadeliurnių“, tą sovietinį simbolį, išreiškiantį neišardomą darbininkų ir valstiečių sąjungą - sukryžiuotą kūjį ir pjautuvą, - ėmiau ir išardžiau. Kiekvienas atskirai - nieko nesimbolizuoja!  A NE?  ;-))) Į temą tinka!

Kartą vaikystėje mama užtiko Leniną berūkantį. Jis pažadėjo daugiau nerūkyti. Paskiau jis dar daug ką pažadėjo darbininkams ir valstiečiams, bet ištęsėjo tik pirmąjį pažadą.

Naktis. Žiema. Mažas namelis kaimo Šušenskoje pakraštyje. Lėtai krinta didelės snaigės. Kambaryje šviečia stalinė lempa. Krosnyje degdamos tyliai traška malkos. Vladimiras Iljičius atsitiesia nuo knygų, sėdasi prie rojalio. Kambarį užlieja svajinga melodija. Prieina Nadiežda Konstantinovna. Deda jam ranką ant peties ir kartu uždainuoja. Šlykščiai gaunasi.

Leninas užsiropščia ant šarvuočio:
- Draugai, revoliucijos nebus!
- O kodėl?
- Feliksas Edmundovičius išvyko pažvejot!
- O tai ką, be jo negalima?
- Be jo tai galima, bet be „Auroros“ – niekaip!

Kreiseris „AURORA“ šiais laikais

Septynioliktieji. Spalis. Smolnis.
- Draugas Leninai, - atiduoda pagarbą jūreivis, - kokiais šoviniais šaudyti iš „Auroros“ į Žiemos rūmus?
- Tuščiais, jaunuoli, tuščiais… Tuo pačiu vieną šovinį pilietiniam karui sutaupysim!

Smolnyje Leninui į kabinetą įneša puodą gėlių.
- Kokios čia gėlės? – klausia Leninas.
- Pelargonijos.
- Pelargonijos, pelargonijos… – murma Iljičius. Staiga išrauna gėles su šaknimis… – O žemes išdalinkit valstiečiams!

Atėjo pas Leniną būrys komjaunuolių:
- Draugas Leninai, ar atsimenate, kaip jūs mums prisakėte: mokytis, mokytis, mokytis?
- Jūs ką, jaunuoliai, visai nuprotėjot?! Aš paprasčiausiai parkerį prarašinėjau…

Du valstiečiai ateina pas Leniną:
- Vladimirai Iljičiau, mes jau savaitė kai nevalgę.
- O jūs eikit į pievą – žolės pakramtykit.
- Nuo žolės pradėsim baubt kaip karvės!
- Va, aš ką tik medaus stiklainiuką iškabinau – nedūzgiu!

Draugs LENINAS anais čėsais

Leninas sako Krupskajai:
- Klausyk, Nadenka, kai buvau tremtyje, kai mane persekiojo, kai nuo priešų bėgau į užsienį… tu visada buvai šalia…
- Taip, Volodenka, taip.
- Ką taip, ką taip?! Štai aš ir galvoju, gal tu man nelaimes neši?!

Leninas ant šarvuočio tik jam būdingu mostu ištiesė ranką pirmyn ir susirinkusiųjų nuostabai sušuko:
- Draugai, proletariato revoliucija, apie kurios būtinumą taip ilgai kalbėjo bolševikai, įvyko! ! ! O dabar pažiūrėsim koks iš viso to gavosi š-das!

Mirštantis Leninas pasikviečia pas save Staliną.
- Aš labai pergyvenu,- taria Iljičius, - kai numirsiu, ar paskui jus eis liaudis? Kaip jūs galvojate, draugas Staline?
- Eis,- sako Stalinas, - tikrai eis.
- Tikiuosi… O jeigu paskui jus neis?
- Na, jeigu neis paskui mane, nueis paskui jus.