Apolionijos Zizirskienės priimamasis

NESUPRANTU tautiečių, kurie amžinai nepatenkinti valdžia!

Na, pripažinkit, mielieji, paprastą tiesą - būti prie lovio ir nė biskio nesriūbtelt? Tik už tris beprotnamius kvailesnis taip nepadarytų! Dabar įsivaizduokit tokį visai neįmanomą dalyką. Žinoma, taip nebuvo, nebus ir būti negali, bet, sušlavę visus savo fantazijos trupinius, iš paskutinių jėgų įsivaizduokit tokį paveikslėlį: aš, Apolionija Zizirskienė, - seimūnė!(Nėra čia ko šaipytis! Aš tik prašau įsivaizduoti…) Žinoma, tokiu atveju draugų, bičiulių ir artimųjų ratas gerooookai padidėtų. Viena iš to rato, kad ir kamynė iš Maštalierių, atlekia pas mane Seiman, atneša puspaltę šviežiai rūkytų lašinių, trilitrį agurkų, pulpą kvietruginio ir sako:
- Kaiminka, jofana, mažu pamačytum…- Ir į ausį pašnabžda savo prašymą.
Klausimas: ar aš pamačysiu?
Atsakymas: VISADA!!!
Tai ką šnekėt, jeigu reikia kur įdarbinti ar kitaip pagelbėti sesuvai su broliu? Paaiškinkit, ko kai kurie nesusipratėliai piktinasi, kai valdžios moterys ir vyrai saviškiams padeda ir, be abejo, savęs nepamiršta? Tik aklas nepamatys - biskį ir tautai lieka!
Man labai kvailai atrodo, kai sustoję kandidatai vienas kitą gyvenimo smulkmenom drabsto. Primena seną sovietinį anekdotą, apie tai, kai vaikas iš vaikų darželio parėjo namo š–u apdrabstytas. Motina persigando, klausinėja kas, kaip, už ką, o atžalėlė paaiškino, kad žaidė profsąjungos susirikimą ir vieni kitus š—-s drabstė. Ką darys moteriškė, nuprausė, sušukavo, pasakė, kad daugiau taip nedarytų… Kitą dieną, o siaube, pareina vaikas visas š—-s aplipintas. Švarios vietos nematyt, tik akys biskį prakrapštytos ir jau nuo slenksčio porina:
- Šiandien žaidėm partinį susirinkimą, tai aš stovėjau, o visi kiti mane š—-s drabstė…
Tai va, panašūs dalykai ir šiais laikais darosi. Ir nėr čia ko piktintis - ką išsirinksim, tą turėsim!

Apie politikus ir politiką anekdotų niekada netrūko! Paskaitykim!