STRAIPSNIS „LIETUVOS ŽINIOSE“

…..Labai maloniai pabendravom su „Lietuvos žinių“ žurnaliste Aiste Simanavičiūte. Dar maloniau buvau nustebinta, kai sužinojau, jog Aistė kažkada užaugo Krokialaukyje. Žadėjo vasarą atvažiuoti į svečius, o dabar paskaitykit ką parašė apie mane – Apolioniją, ir bendražygį Vaidą Pračkailą bei jo tapybos darbų parodą.

.

.

ZIZIRSKIENĖ TRIŪSIA PRIE TAPYBOS DARBŲ

Turbūt ne daugelis žino, kad nedegančią ir laiko tėkmės nebijančią kultinę „sudegusio teatro“ artistę Apolioniją Zizirskienę įkūnijantis humoristas Vaidas Pračkaila laisvalaikiu ima į rankas teptuką, dažų ir tapo. Vyras šypteli, išgirdęs žmonos pastebėjimą, neva abu su šeimos katinu susirgo „didybės manija“. Katinas nelaka iš mažo dubenėlio, tik iš statinės, o sutuoktinis vien prie didelių paveikslų triūsia.

Aistė SIMANAVIČIŪTĖ

…..Šį pavasarį Alytaus kultūros ir komunikacijos centre atidaręs savo pirmąją personalinę tapybos darbų parodą, V.Pračkaila tikina visada „vaizdavęs“ šiokį tokį dailininką. „Tarybiniais laikais kolūkyje dirbau dailininku. Kai po „perestroikos“ viskas pabiro, tvirčiau įsikibau Zizirskienės sijono. Tačiau vis tiek neatitrūkau nuo meno – rūpinausi koncertų reklama, fotosesijomis, kūriau koncertinius rūbus, scenografiją, – pasakoja. – Dvidešimt metų vis pasvajodavau apie tapybą, kartais nuliedavau kokią akvarelę. Šiai parodai pradėjau ruoštis prieš trejus metus: prisipirkau dažų, teptukų, porėmių, užsirašinėdavau įvairias mintis. O praėjusį pavasarį – praplyšau. Parodoje kabo 37 darbai. Kai kurie iš jų dviejų, trijų ar net penkių dalių. Beveik visi ne smulkūs.


Pasak V.Pračkailos, kasdien užsitempęs sijono jis nelaksto, Apolionija atsiranda tik scenoje.

STENGĖSI „NUO DŪŠIOS“

…..– Kaip paveikslus įvertino parodos lankytojai?
…..– Dabar tautiečius sunku kuo nors nustebinti, juolab kad dailininkų, kaip ir muzikantų ant kiekvieno kampo – po šešis. Tik štai, apie rimtai tapančius humoristus neteko girdėti. Kalbėdamas apie kai kuriuos savo darbus, negaliu išvengti plačios šypsenos. Pavyzdžiui, paveikslas „Kampe tupi“ – tai didžiulis „psichodelinis“ kūrinys. Visas ryškiai raudonas, o kampe šiek tiek pajuodinta. Kas ten tupi? Gal baubas, o gal koks susireikšminęs valdžios „durnelis“? Džiaugiausi netrumpu kito paveikslo pavadinimu „Nusiprausęs medis išbrido iš ežero. Valgys obuolį“. Daugelis šypteli jį perskaitę.
Į parodos atidarymą susirinkę draugai, artimieji ir giminės sakė esą nustebinti, klausė: „Ar tu dar ir paišai?!“ Mano aplinkos žmonės moka džiaugtis viskuo, tad paveikslų labai nekritikavo. O ką kalba svetimi, dar negirdėjau. Jei sumals į miltus – tegu. Stengiausi nuo dūšios. Pirmas blynas iškepė visai skanus. Kam nepatinka, tegu nežiūri, o kam įdomu, gali įlįsti į tinklaraštį adresu http://menas.blogas.lt/

…..–  Ar Apolionija prie paveikslų prikišo rankas?
…..– Ta Zizirskienė prilipo kaip lapas. Ji netapo, nors menišką akį taip pat turi. Pavyzdžiui, makiažui. Pabandyk iš moteriškės, kukliai tariant, „metuose“, padaryti jaunesnę! (Juokiasi.)
Kai rengiausi parodos atidarymui, Zizirskienė labai padėjo savo kulinariniais sugebėjimais. Dar praėjusią vasarą beveik kibiru naminio vermuto užpylė rojaus obuoliukų ir vyšnių. Parodos išvakarėse primaišė “prausbliūdį“ savo firminio „vinegreto“. Šie jos darbai buvo įvertinti puikiai.

…..– Kaip jūsų menus: aktorystę, dailę vertina šeima?
…..– Šeima – tai didžiausias, gražiausias, nuostabiausias ir geriausias darbas, kurį jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus kuria visi penki Pračkailos. Sūnus Vainius per įvairiausius renginius dirba šviesos efektų operatoriumi, jaunesnioji dukra Vijolė – administratoriauja, jeigu reikia, vertėjauja, vyresnioji dukra Vylūnė – konsultuoja internetinės svetainės www.zizirskiene.lt  tvarkymo klausimais, fotografuoja. Žmona Vaida veda buhalteriją, o prireikus gali ir apsaugininke pabūti. Tada nepraeis net fašistų tankai. Sugalvojęs kokį nors „bajerį“, visada papasakoju žmonai. Jeigu ji šypteli, vadinasi ir tautiečiams patiks, bet jei lūpų kampučius timpteli žemyn, tekstą dar reikia tobulinti.
Dėl tapybos šeima mane taip pat visokeriopai palaiko. Darbo kambaryje, vadinamajame „knygyne“, įkūriau dirbtuves. Čia iš karto, anot Petro Cvirkos, pasidarė „meniška netvarka“. Daugėjant paveikslų, tas meniškumas išplito po visus kambarius, net į rūsį.


Šio paveikslo pavadinimas „Nusiprausęs medis išbrido iš ežero. Valgys obuolį.“ daug kam kelia šypseną.


MENIŠKĄ GYSLELĘ TURI IR VAIKAI
…..– Namiškiams laiko lieka? O gal jis visas paskirtas mūzų, įkvėpimo šaltinio paieškoms? Kaip leidžiate laisvalaikį?
…..– Kažin kodėl daugelis mano, kad dėl kūrybos turėtų nukentėti šeima. Anaiptol! Mes neskirstome darbų į kūrybinius ir kasdienius. Koncertuoju dažniausiai savaitgaliais, tad namuose būnu didžiąją laiko dalį. Jie – ta tvirtovė, kurioje nurimsta širdis, auga geriausi vaikai, žydi gražiausios gėlės. O jei kartais parūksta dūmai, akių negraužia. Tik va, retai visi susibėgame į būrį. Viena dukra – Kaune, kita – Vilniuje, sūnus dar namie, nors kasdien į Alytaus kolegiją laksto. Tačiau yra gimtadieniai, Motinos, Tėvo diena. Matytumėte, kas Kūčių naktį darosi! Dar ir dabar paslapčia ateina Kalėdų Senelis ir sudeda dovanas ant po kalėdine puokšte paliktų šlepečių. Kalėdų rytą suskaičiuojame, kad net penki seneliai buvo atėję. Ką turiu galvoje sakydamas „po kalėdine puokšte“? Mūsų su Vaida vaikai užaugo be tradicinės eglutės. Visi mokėjome eilėraštį „Eglutę parnešė iš miško, eglutei ašara ištryško.“ Saugodami žaliaskares, iš pušies šakų ir visokių priedų komponuojame didžiules puokštes per visą sieną ar lubas. Užpernai šiaudiniais žaisliukais papuošėme palmę, o per praėjusias Kalėdas „kentėjo“ televizorius, pastatomi šviestuvai ir laiptų turėklai. Šakas puošėme obuoliais, uogomis, gilėmis, grybukais, saldainiais. Virš lauko durų pakabinome amalo šaką. Ji dar ir dabar kabo ir kabos, nes neįleidžia į namus blogų minčių, neša sveikatą, laimę, meilę, ir, žinoma, kūrybą.

…..– Kokį profesinį kelią pasirinko vaikai?
…..– Rimtai prie meno nepalinko nė vienas. Nors menišką gyslelę visi trys turi. Ypač Vijolė. Ji labai sėkmingai baigė Alytaus muzikos mokyklos akordeono klasę, dar šiek tiek groja gitara, pianinu, dainuoja, gražiai piešia, siuvinėja. Tačiau studijuoja anglų kalbą. Vylūnė su Vainiumi pasirinko kompiuterių mokslus. Vylūnė laisvalaikiu fotografuoja. Keliskart buvome surengę Zizirskienės fotosesijas. Net gražu žiūrėti kaip dukra dirba, ieško įdomių rakursų, fonų. Su tomis paieškomis kaimynų karvei vos infarkto neįvarėme, nes prisireikė nuotraukos su karvę melžiančia Zizirskiene. Vainius kadaise šoko kultūros namų tautinių šokių kolektyve, buvo susižavėjęs „jump style“ šokiais, o dabar paniręs į mokslus. Tarp bendraamžių turi „bajeristo“ statusą.

…..– Koks (ne)mėgstamiausias buities darbas?
…..– Nuo buities niekur nepabėgsi. Reikia ir pasiurbti, ir pašluostyti, ir tualetą padezinfekuoti. Gana dažnai ruošiu valgį, nors ir čia reikia įkvėpimo. Žmona gamina skaniai, bet griežtai pagal rerceptus. Aš linkęs fantazuoti. Kartais tos fantazijos baigiasi tuo, kad vienas ir valgau, kas lieka – kaimynės vištoms.


Dviejų dalių paveikslas „Purpurinis vakaras“ nutapytas pagal šviesaus atminimo V. Kernagio to paties pavadinimo dainą. Parvirtusi stiklinė sulčių skaudžiu netekties purpuru nudažė dangaus staltiesę. Trys avietės, lyg nebaigtos dainos.

„JUODAS“ DARBOHOLIKAS

…..– Su humoristu gyventi lengva?
…..– Reikėtų žmonos paklausti (šypsosi).

…..– O pačiam humoristui šioje žemelėje lengviau nei tiems, kurie stokoja humoro jausmo?
…..– Nesu linkęs blogos nuotaikos drabstyti aplinkui. Ginčijantis su svetimais, jei nesiseka įrodyti savo tiesos, būna apsisuku ir nueinu. Retai netenku kantrybės. Nors ypatingomis progomis visai nesunkiai galėčiau žmogų papjauti. Tikrai.  Namuose nesutarimų būna labai retai. Tada nekalbu. Tyliu visą naktį. Iki ryto perdegu ir toliau ramiai gyvename.
Kartais užknisa aplinkinių požiūris. Vienoje Alytaus statybinių medžiagų parduotuvėje norėjau nusipirkti radiatorių. Niekaip nepavyko įtikinti pardavėjo, kad man tikrai jo reikia. Vyriškis, mane pažinęs, laidė sąmojus, pasakojo anekdotus, pats iš jų juokėsi. Sakau: „gal apie radiatorius papasakok“, o jis žvengia pasikriuksėdamas. Nuėjau pas jų konkurentus ir be problemų nusipirkau.
Linksmuoliai, be abejo, gyvena geriau ir ilgiau. Tačiau ir jie kartais pažliumbia po lazdynu laidodami katiną, žiūrėdami Rosamunde Pilcher saldų meilės serialą, skaitydami eilėraščius ar klausydami muzikos.

…..– Ar iš humoro lengva pelnyti duoną?
…..– Esu juodas darboholikas. Sunkmetis, be jokios abejonės, daro savo. Nėra darbo tiek, kiek norėčiau, bet užtenka. Šalia – bendražygiai, bendraminčiai Juozas Kavaliauskas ir Raimundas Valatka.
Abu kuria muziką, dainų tekstus, gražiai dainuoja ir šiaip visokių kūrybinių minčių pritvinkę. Turime paruošę kelias programas. Taip ir lakstome po svietą. Praėjusį rudenį net Anglijoje, Birmingene, pas lietuvius buvome.

…..– Scenoje esate jau kelias dešimtis metų. Ar per tą laiką humoras pakito?
…..– Neseniai teko dalyvauti televizijos laidoje, kurios tema buvo lietuviškas humoras. Labai gailėjausi ten pakliuvęs. Rengėjai bandė suskirstyti humorą į kaimišką ir miesčionišką. Gaila, bet pastarojo atstovai taip ir nepakilo aukščiau „organų“ lygio. Ačiū montuotojams, kad pridėjo „pypsiukų“, iškarpė kadrus.
Smagu, kad atsiranda naujų humoristų, kad ir kokie jie būtų. Ypač džiaugiausi laidoje „Lietuvos talentai“ pamatęs moterį humoristę iš Kretingos. Ji – fantastiška. Kvatojau iki ašarų. Kad ir kaip būtų, žiūrovai atsirenka, kas jiems patinka, o kas ne. Vieniems Zizirskienė – gražu (tikiuosi, kad tokių dauguma), o kiti į ją pasižiūrėję gal vemti bėga.

JAUDINANTYS ĮVYKIAI

…..– Lietuvos valdžioje daugėja moterų: prezidentė, seimo pirmininkė, finansų ir krašto apsaugos ministrės. Ką manote apie moteris scenoje? Ar sunku joje Apolionijai?
…..– Kadaise savo repertuare turėjau įvairių vaidmenų: vyriškų, vaikiškų, poniškų, liaudiškų. Rimčiau užsiimti humoru nusprendžiau 1988-aisiais. Tais laikais Rusijoje  buvo labai populiarus vyrų, vaidinančių moteris, duetas – Mavrikina ir Nikitična. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Į rankas pakliuvo mūsų klasikės Vytautės Žilinskaitės humoreska, kurios veikėja Apolonija skaitė laišką savo kavalieriui. Žiūrovams patiko ir, kaip sakoma, prilipo.
Sunkiausia – sukurti programą. Gana sudėtingas tipažas ta Apolionija. Vien anekdotų pasakoti jai nepaduosi. Reikia trumpos, drūtos ir su šiokia tokia mintimi gyvenimiškos istorijos. Tad ir klausau, ką žmonės autobuse kalba, kuo džiaugiasi ar piktinasi kaimynų močiutė, ką per televiziją nusišneka politikai. Kai ką iš užsienio humoristų nubeždžionauju. Zizirskienė tuos surankiotus trupinius perleidžia per savo moterišką kratytuvą ir kartais visai geri „šposai“ gaunasi.


V.Pračkailai labai patinka tapyti kelių dalių paveikslus – tokį darbą įsigijęs žmogus gali pats kaip nori jį susidėlioti.


…..– Kokios akimirkos iš Vaido ir Apolionijos kasdienybės smagiausios?
…..– Kasdien užsitempęs sijono nelakstau, Apolionija atsiranda tik scenoje. Džiaugiuosi gyvendamas kaime: krapštausi po namus, sodybą, „gerinu“ regėjimą prie kompiuterio, kartais tingiu kaip mulas, o kartais atskrenda poezijos lakštutės. Tada rašau. Va, kokį ketureilį surenčiau Kovo 11-osios proga:
.
…..….„Jau nebespėju aš, Tėvyne, su tavim.
.
…..….Skubi tu tai Europon, tai į NATO…
…....Puošiu tave tiktai gražiom mintim.
.
…..….Gražiems darbams jau neužtenka noro ir sveikatos…“
Kai aplink susirenka dailės mūzos, užsidegu šventintą žvakę, įjungiu instrumentinę muziką ir tapau, nuo laiko ir žemės atitrūkęs. Žinoma, labai daug dėmesio ir kantrybės reikalauja šeimos maitintoja Apolionija Zizirskienė. Abiem būna smagu, kai po koncerto žiūrovai atneša gėlių. Esame gavę knygų, pirštinių, vilnonių raštuotų kojinių, sūrį, puspaltį lašinių ar rinkę naminės dešros. O žemiečio krepšininko Dainiaus Adomaičio mama padovanojo didelę skarą, net iš Maskvos parvežtą, iš pirmosios kosmonautės Valentinos Tereškovos gautą. Vienas įvykis ypač sujaudino. Po koncerto Jiezne priėjo pagyvenusi pora. Vyras įteikė didelę puokštę vijoklinių rožių, o moteriškė rausvu kaspinėliu perrištą popierinį dėklą su dešimčia kiaušinių ir šokoladinę vištytę. Įteikdami pasakė: „Čia mūsų naujas derlius. Neseniai sudegė mūsų namai. Seniūnas sušelpė ir davė gyventi tokią seną trobelę. Dabar vištos pradėjo dėti, tai dovanų atnešėm…“  Ar gali būti geresnis įvertinimas?

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *