ANEKDOTAI APIE ČAPAJEVĄ

ČAPAJEVO GIMTADIENIS ! ! !

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, bent jau iš vyresniosios kartos tarpo, kurio paklausus „Kas toks Čapajevas?“, nepraskystų plačia šypsena: žinau, žinau, Vasilijus Čapajevas – pagrindinis tarybinio folkloro veikėjas. Anekdotų kiekiu su juo gali konkuruoti nebent Štirlicas, bet…
Artėjantis Čapajevo gimtadienis (1887 m. sausio 28 d. (vasario 9 d.) paskatino šiek tiek pasidomėti jo gyvenimu. Prirankiojau daugybę visokių faktų. Paskaitykit, gal ir Jums patiks.
Tikrame gyvenime divizijos vadas buvo visai kitoks – kietas, talentingas, protingas… Mėgo, kaip sakoma, „sublizgėti“ ir, skirtingai nuo dvynio iš anekdotų, pirmenybę teikė ne žirgui, bet „fordui“. Ir kariavo ne tik priešakiniame, bet ir meilės fronte. Tik čia mūšius pralaimėdavo vieną po kito.

KAIMO VAIKIS

Čapajevas vaikystėje

Vasilijus Čapajevas (jis pats pavardę visada rašydavo „Čepajevas“) gimė daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Be jo dar augo  aštuoni vaikai. Žemės tėvai turėjo vos dvi dešimtines, todėl šeima gyveno pusbadžiu. Gelbėdamiesi nuo bado, 1889 metais iš gimtosios Čiuvašijos išsikėlė į prie Volgos esantį miestą Balakovą. Vaikams teko mesti mokslus – Vasia išmoko tik abėcėlę.
Čapajevų giminėje buvo šventikų, todėl tėvas atidavė vaiką dėdei cerkvės tarnui, kad sūnus pratęstų giminės tradicijas. Bet vieną kartą prasikaltusį Vasią dėdulė uždarė mediniame karceryje. Spaudė didelis šaltis. Vienmarškinis berniūkštis pabėgo nuo dėdės ir nuo Dievo. Šventiku netapo.
Dvylikametį Vasilijų tėvas įtaisė pas pirklį, kad prekybos meno išmoktų. Čia pagrindinė taisyklė buvo „neapgausi – neparduosi“. Guvus vaikinukas  pasirodė niekam tikęs pardavėjas – visai nemokėjo apgaudinėti. „Mano vaikystė buvo sunki ir niūri. Teko žemintis, badauti… Nuo mažens basčiausi po svetimus žmones“ – vėliau divizijos vadas burnojo likimą.
Ir pirkliu netapęs, Vasia grįžo namo, kur kartu su broliais uždarbiavo statybose. Tuo metu klaikiai įsimylėjo miestietę vardu Pelagėja. „Jeigu neapsiženysiu – pasikarsiu“, – nusprendė Čapajevas. Tik nereikėjo taip baisiai aukotis. Jauni žmonės vedė ir, bėgant laikui,  susilaukė  trijų vaikų.
Šeimynine laime kaip reikiant pasidžiaugti Vasilijus nespėjo – paėmė į kariuomenę. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, išsiuntė į frontą. Tai va, raudonasis divizijos vadas iš pradžių patarnavo carui tėveliui ir gavo net tris ar keturis „Georgijaus“ kryžius už drąsą, o jau po to nuėjo kariauti lyg už komunistus, lyg už bolševikus. Bolševikai turėjo problemų su kadriniais darbuotojais, todėl iš karto paskyrė pulkininko pareigoms – vadovavo 138-ajam atsarginiam pėstininkų pulkui.
Gavęs atostogų, išskubėjo namo. Ten paaiškėjo, kad jo niekas nelaukia. Mylima žmona jau buvo susiradusi kitą ir Čapajevas apsisukęs grįžo į frontą.
Turėjo Čapajevas fronte kovos draugą. Vienas kitam prisiekė, kad jeigu kuris nors iš judviejų žus, likęs gyvas pasirūpins vaikas. Draugas žuvo. Kai Čapajevas nuvyko psiimti vaikų, jų motina  nuolankiai pasakė: „Pasiimk ir mane“. Jis pasiėmė. Dabar vadas turėjo septynis vaikus – tris savo ir keturis įvaikius. Naujoji žmona, taip pat vardu Pelagėja, ilgai negalvojusi išvažiavo pas Čapajevo tėvus.
Tik labai jau nesisekė Čapajevui su moterimis. Pelagėja antroji susuko meilę su artilerijos sandėlio viršininku Georgijum Živoložinovu, kuris buvo dešimt metų už ją jaunesnis. Sako, kad Vasilijus Ivanovičius abu užtiko „ant karštųjų“.

Su žmona Pelagėja pirmąja

DRAUGAI – VARŽOVAI

Šalyje vyko karas. Kovojo brolis su broliu, savas – su savu. O Čapajevas, būdamas pačiame kovos viduryje, klaikiai įsimylėjo. Naja (Ana Stašenko) buvo žmona komisaro Furmanovo, atvykusio tarnauti į Čapajevo diviziją. Ir moteriškė labai nesipriešino divizijos vado jausmams. O ką? Vyrukas – nepėsčias, žymus, šlovę mūšiuose iškovojęs.
Pats Dmitrijus Furmanovas su Naja susipažino 1915 metais. Jie kartu tarnavo sanitariniame traukinyje. Vietoj šliūbo pagal to laiko madą pasirašė „Laisvą meilės ir šeimyninių santykių projektą“. Savo pozicijų Furmanovas nesiruošė užleisti. Tarp divizijos vado ir komisaro užvirė savimeilės ir ambicijų kova. Furmanovas buvo pasiruošęs bet kurią akimirką įskųsti vadą. Reikėjo tik menkiausios priežasties, nes galingos revoliucinės tarybos pirmininkas Levas Trockis taip pat nemėgo Čapajevo. Išgelbėjo Kuibyševas ir Frunzė – išsiuntė Furmanovą į Turkestaną, o kartu su juo išvažiavo ir Naja. Vasilijaus ir Najos veržli bei aistringa meilė truko vos pusmetį. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę. Naja išvyko 1919 metų rugpjūčio pabaigoje, o rugsėjo 5 dieną Vasilijus Ivanovičius žuvo. Jis teturėjo 32 metus…
Vyriausias Čapajevo sūnus tapo karininku, perėjo visą karą, užsitarnavo generolo-majoro laipsnį. Jaunesnysis pasuko į aviaciją lakūnu bandytoju. Žuvo išbandant naują naikintuvą. Duktė Klaudija pakilo partinės karjeros laiptais.

KALTAS PAVYDAS

Mylimoji Naja dar gyveno 23 metus. Mirė vieniša ir niekam nežinoma. Nepavydėtinas likimas ir pirmosios žmonos Pelagėjos. Sužinojusi apie Vasilijaus mirtį, ėjo pasiimti vaikų, įsmuko į ledo properšą, peršalo ir tais pačiais metai mirė.
O kur Pelagėja antroji? Po keleto metų paaiškėjo, kad ji baltagvardiečiams išdavė svarbius duomenis apie štabą. Pamotės ir jos meilužio pokalbį nugirdo Čapajevo duktė. Mergaitė apie tai parašė laišką Krupskajai. Iš jos laiškas pakliuvo į generalinį štabą. Bet čekistai areštavo ne pamotę, o artilerijos sandėlio viršininką Živoložnikovą. Apkaltinę priešiška sovietams propoganda, dešimčiai metų ištrėmė į Sibiro lagerius.
Labai skaudžiai Čapajevo mirtį išgyveno Furmanovas. „Kaip besistengiau rasti rimtų kaltinimų Čapajevui, supratau, kad visą laiką nesveikas aistras ir įtarimus kurstė aklas PAVYDAS“, – savo prisiminimuose rašė Dmitrijus Andriejevičius. Ir, kas visiems buvo labai netikėta, greitai parašė knygą „Čapajevas“.
1926 metais Furmanovas mirė nuo meningito, taip ir nesužinojęs, kad pagal jo knygą bus sukurtas filmas, kad Čapajevas, kaip ir jis pats, taps liaudies numylėtiniais.

ANTRASIS DIVIZIJOS VADO GYVENIMAS

Kino filmas „Čapajevas“ pradėtas rodyti 1934 m. Tarybų valdžiai reikėjo laiko ir erdvės nevaržomo didvyrio, pageidautina, ne realaus žmogaus, o simbolio. Čapajevas buvo idealus tam vaidmeniui ir, dėka kino juostos, paprastas divizijos vadas tapo  vienu žinomiausių ir gerbiamiausių Pilietinio karo didvyrių. Tada prmą kartą „legalizavosi“ socialistinio realizmo metodas.
Filmo kūrimą asmeniškai „kuravo“ pats tautų tėvas Stalinas. Josifas Visarionavičius į scenarijų įrašė keturis didvyrius: vadą Čapajevą – kilusį iš liaudies, komisarą – partijos vadovaujančio vaidmens įkūnytoją, eilinį karį ir dar vieną heroję, kuri atskleistų moters vaidmenį pilietiniame kare. Taip atsirado Anka ir Petka. Tarp kitko, 30 – 40-aisiais metais milijonai tarybinių mergaičių ir berniukų norėjo būti panašūs į juos. Visai kaip šių laikų jaunimas mėgdžioja Holivudo žvaigždes.
Buvo sukurtas grandiozinis filmas – pats Stalinas jį žiūrėjo net 38 kartus! Ir niekam nerūpėjo, kad filmo siužetas gerokai neatitiko tikrovės, svarbiausia, kad ištisos sovietmečio kartos užaugo didvyrių-čapajeviečių pavyzdžiu.
Vienintelė problema buvo ta, kad liaudis nenorėjo patikėti savo kumyro mirtimi. Netgi buvo legenda apie berniuką, kuris kasdien eidavo žiūrėti filmo, vis tikėdamas, kad sužeistas Čapajevas perplauks upę… Sklido daugybė gandų, net istorikų versijų, kad didvyris liko gyvas. Daugelis, jų tarpe ir duktė Klaudija, ieškojo kapo. Deja – nerado. Ir niekas tiksliai nežino, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo.
Čapajevas – vienintelis pilietinio karo didvyris, kurį visi šlovina vardu ir tėvavardžiu: Vasilijus Ivanovičius. Iš jo šaiposi, bet ir labai myli. Jam priskiriama beatodairiška drąsa, akiplėšiškas išradingumas ir aštrus protas. Jis vienas iš nedaugelio, kurį liaudies atmintis nepaliko dulkėti archyvų lentynose, o pasiėmė į ateitį. Legendinis Čapajevas – visada su mumis.

Divizijos vado vaidmenį filme sukūrė aktorius Borisas Babočkinas

ŽMOGUS IŠ ANEKDOTŲ

Eina Čapajevas viduriu kaimo gatvės, visas purvinas, apkibęs šiaudais ir plunksnom, girtas kaip lapas. Pamatė jį tooookį įspūdingą Petka ir persigando:
– Iš kur tu, Vasilijau Ivanovičiau?!
Atsiduso divizijos vadas iš vidurių gelmės:
– Iš anekdotų, Petka, iš anekdotų…

Kaip atsitiko, kad žmogus, kurio biografijoje nebuvo nieko juokingo, tapo anekdotų personažu?
Yra kelios versijos. Pagrindinė slepiasi filme, sukurtame brolių Vasiljevų. Aktoriaus Boriso Babočkino sukurtas personažas buvo žavus, kartu ir paprastas, sukeliantis juoką ir ašaras… O tikrovėje Čapajevas nebuvo primityvus bemokslis kariautojas. Žinoma, šiais laikais vargiai be atkursime visą tiesą. Jam priskiriami niekada neturėti bruožai ir neiškovotos pergalės.
Mitai ir anekdotai turi vieną pagrindą – palikuonių savaip permąstyta ir perkramtyta praeitis. Buvo laikai, kai žiauriai kritikavo visa kas „sovietiška“, ypač buvusius didvyrius. Štai tada Čapajevas tapo buku pijoku ir lėbautoju. Kai tauta užmiršo kino filmą, Čapajevas netikėtai „išplaukė“ anekdotų pavidalu.
Neperseniausiai divizijos vadas pakilo į naują lygį. Dabar jis – kompiuterinių žaidimų veikėjas.

Pašto ženklas

Minėdami 123-sias Čiapajevo gimimo metines, paskaitykim anekdotų.

Petka:
– Eisiu į žvalgybą.
Čapajevas:
– Per minų lauką eik atsargiai. Ten yra vilkų.

Visa trijulė: Čapajevas, Petka ir Anka – kulkosvaidininkė. Pirmame plane – arklys.

Susiginčijo Čapajevas su Petka, kuris per metus laiko turtingesniu taps. Sukirto rankomis ir išsiskirstė. Petka išlėkė Amerikon, o Čapajevas – į Sacharos dykumą. Po metų visas išsipustęs Petka važiuoja „rols roisu“, rūko kubietišką cigarą, kramtomąją gumą „dirol ksilitol“ kramto. Žiūri – Čapajevas atsivelka, taip pat kažką žiaumoja.
– Na, tai ką, Vasilijau Ivanovičiau, kramtūškę kramtom?
– Ne, skalbiu kojines…

♦ ♦ ♦

Perplaukė Petka upę ant trofėjinio kontraboso. Kitame krante pasitinka Anka.
– O kur Čapajus?
– Jis dugnu fortepijoną velka…

♦ ♦ ♦

Vaikštinėja Petka, žiūri – Čapajevas duobę kasa.
– Kas čia bus?
– Supranti, vyriausybė liepė iki pusės nusifotografuoti dokumentams.
– O tai kam tokią gilią?
– Noriu ant žirgo nusifotkint!

Geriausias vaistas nuo dantų skausmo – samanė

Ateina Čapajevas rankas už nugaros susidėjęs:
– Petka, jeigu atspėsi kurioje rankoje laikau samogono bonkę, tada išgersim. Jeigu neatspėsi – sudaužysim.
– Kairėje?
– Tu gerai pagalvok, Petka, labai gerai pagalvok…

♦ ♦ ♦

Vasilijus Ivanovičius ir Petka svajoja apie ateitį:
– Vot, baigsis karas, gyvenimas bus gražus ir nuostabus.
– Joooo…
– Konservatoriją pastatysim.
– Joooo, Petka, teisingai sakai. Ir ant stogo kulkosvaidžių ant kiekvieno kampo po tris pastatysim.
– O tai kam kulkosvaidžiai?
– Kad niekas konservų nevogtų…

Čapajevas su Petka tačiankoje

Petka ateina pas Čapajeva ir sako:
– Ankai krūminį dantį skauda.
– Na, tai kas?
– Tai nušoviau, kad nesikankintų…

♦ ♦ ♦

Petka atnešė Čapajevui laiškus. Skaito:
– „Draugui Čapajanui“.
– Čia iš Armėnijos, – komentuoja Čapajevas.
– „Draugui Čapanidzei“.
– O čia iš Gruzijos.
– „Draugui Čapaičiui“.
– Oooo, lietuviai nepamiršta.
– „Ponui Čapajevui“.
– O čia, blyn, iš kur? – pasipiktino Vasilijus Ivanovičius.
– Iš Maskvos.
– Tai ką, vėl nedamušti buržujai galvas kelia?!

Petka ir Anka

– Vasilijau Ivanovičiau, ar tu litrą degtinės iš karto išgertum?
– Taip. Petka, išgerčiau.
– O trilitriaką?
– Ir trilitriaką. Tik paduok.
– O kibirą ar išgertum?
– Nnnneeee, Petka, kibiro – niekaip. Toks kiekis, tikriausiai, tik Lenino jėgoms.,\

♦ ♦ ♦

– Vasilijau Ivanovičiau! ! ! Vasilijau Ivanovičiau ! ! ! Anką elektra nutrenkė!
– O kaip viskas buvo?
– Akumuliatorius ant galvos užkrito!

Onutė – kulkosvaidininkė

– Vasilijau Ivanovičiau, Anka – išdavikė! Pas baltuosius nušliaužė.
– Nestradalink! Čia viskas gerai. Čia – bakteriologinė ataka.

♦ ♦ ♦

Išrikiavo Čapajevas diviziją ir rėkauja:
– Kariai! Kaip galvojat, ar paukščiams pinigai reikalingi?
– Ne! ! !
– Tai vat, ereliai, aš pragėriau jūsų atlyginimus!
Pribėga Anka:
– O mano, Vasilijau Ivanovičiau?
– Ir tavo, kregždute, ir tavo…

Bendražygiai

– Vasilijau Ivanovičiau, kiek bus prie nulio sveikų ir penkių dešimtųjų pridėt vieną antrąją?
– Visais viduriais jaučiu, kad bus litras, bet įrodyt negaliu.

♦ ♦ ♦

Čapajevas moko Petką gyvenimo tiesų:
– Pusryčius, Petka, suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui.
– Supratau, Vasilijau Ivanovičiau,- tarstelėjo Petka ir išmetė valgį į paplavų viedrą.
– A tu kiba durnas!?! Sakiau „vakarienę“, o ne užkandą! ! !

♦ ♦ ♦

Užėjo Vasilijus Ivanovičius pas Petką, žiūri – ant grindų baltojo lokio kailis pražiotais nasrais.
– Kur gavai?
– Nušoviau.
– Kiek kartų šovei?
– Dešimt.
– Kiek kartų pataikei?
– Nė vieno.
– O tai nuo ko meška numirė?
– Iš juoko…

– Kritika, – tarė Čapajevas, – tai yra tada, kai tu, Petka, eilinis karys, gali pasakyti visą tiesą, ką apie mane galvoji.
– Jo??? Ir nieko man už tai nebus?
– Nieko, Petka, nei arklio, nei kardo, nei aprangos…

♦ ♦ ♦

Plaukia Čapajevas per upę, žiūri – aplink nuo kulkų „fontanėliai“ vis artyn, artyn…
– Petka! – kriokia Čapajevas, – Ką jie čia išdarinėja?! Režisierius sakė, kad šoviniai bus netikri! ! !
– Vasilijau Ivanovičiau, ar tu scenarijų iki pabaigos perskaitei?!

♦ ♦ ♦

Ar žinote, koks rusų filmas populiariausias tarp Afrikos vietinių gyventojų? Žinoma „Čapajevas“! Juk ten nuskamba frazė: „Ech, Petka, štai iškaposim visus baltuosius, tada geras gyvenimas prasidės!“

Čapajevo viršukalnė (6731 m) Centriniame Tian-Šanyje

Revoliucijos muziejuje gidas rodo Čapajevo skeletą.
– O šalia kieno čia tie maži griaučiai? – klausia lankytojai
– O čia Vasilijus Ivanovičius vaikystėje.

♦ ♦ ♦

Papuolė Čapajevas į nelaisvę. Tris dienas baltagvardiečiai kankino – nieko neišpešė. Įmetė į kamerą, o patys per akutę žiūri. Ir ką mato? Daužo Čapajevas galvą į sieną ir murma:
– Prakeikta sklerozė, šitaip ir sušaudyt gali…

♦ ♦ ♦

Trumpina Čapajevas ūsus su kardu. Iš nugaros prisliūkino Petka ir, kad subliuvo:
– Zdarova, Čapajau! ! !… Ko sukriuksėjai? Gal nepažinai?

Čapajevo gimtinėje nusprendė savo didvyrį įamžinti. Miesto centre sumūrino fontaną, kurio paviršiuje amžinai bulbsi burbuliukai…

♦ ♦ ♦

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *