Scenoje – Apolionija, namie – tėtis

Darius Peckus, “Valstiečių laikraštis”, 2008-02-23

Ketvirta dešimtis – scenoje, Apolionijos vaidmenyje, privertė ne tik sužinoti kai kurias sijonų subtilybes, bet ir puikiai pažinti visas makiažo paslaptis.


Kaimo teisuolė, pusiau davatka, pusiau politikė, puiki sudegusio teatro artistė Apolionija Zizirskienė scenoje prisistato boba be prietarų. Per penkiasdešimt metų ji sunešiojo tris tautinius kostiumus, šiek tiek daugiau skepetų, išmoko geresnę kosmetiką atskirti nuo pudros, vos už tris litus įsigytos kioske. Bet tik nedaugelis žino, kad po Apolionijos Zizirskienės tautinio stiliaus drapanomis slepiasi aktorius Vaidas Pračkaila, iš tikrųjų gyvenantis Alytaus rajone, Krokialaukyje.

Žiūrovai leipsta juokais
Į klausimą „Kuriais metais gimėte?” Apolionija atsako numodama ranka: „Ai, mes, mergaitės, apie metus nemėgstame kalbėti“. Tačiau ji nesidrovi papasakoti apie tai, kad pirmasis jos vaikas Juozukas – jaunystės nuodėmė. Juozuką ji „pasigavusi“ dar dirbdama BAM’e, nuo gruzino.
Tik va tikrasis jos vyras dzūkas Jonas nuo Krokialauko taip ir mirė, tiesos nesužinojęs. „Amžinąjį atilsį Jonas vis klausinėdavo, kodėl tas pirmasis vaikas toks juodas?“ – tęsia pasakojimą Apolionija. Dar ji užaugino dukrą Birutę ir sulaukė anūkėlio Mindaugėlio.
Tokie atviri ir tikroviški Apolionijos pasakojimai scenoje žiūrovus tiesiog verčia iš koto, priverčia pamiršti, kad scenoje visai ne moteris, o jos drabužiais vilkintis vyras.
Išgarsino personažo vardas
Vaidas Pračkaila jau bene trisdešimt ketvirtus metus tarsi gyvena dvilypį gyvenimą: scenoje – Apolionija, namuose – trijų vaikų tėtis, kuriantis ne tik vidaus interjerą, bet ir tvarkantis namų aplinką, prižiūrintis gėles, puikiai gaminantis valgį.
„Kartą sutinku tolimą kaimyną, buvusį traktorininką. Jis klausia, pas ką čia taip dažnai užsuku į svečius. Pasakiau, kad aš čia, į Krokialaukį, ne užsuku, o gyvenu. „Ot, artistas!“- tik mestelėjo kaimynas, pagalvojęs, kad vėl juokus pasakoju“.
Nors aktoriui atrodo, kad kūrenti krosnį ir rūpintis namais nėra taip patogu, kaip gyventi daugiabutyje, persikelti į miestą jis niekada negalvojo. Vaidas mėgsta su šeima būti gamtoje, nueiti į mišką ir turėti savo kiemą. Atsitiko taip, kad Apolioniją Zizirskienę žino visa Lietuva, o aktorių Vaidą Pračkailą – toli gražu ne visi. „Zizirskienė mane nugalėjo“, – šypsosi V.Pračkaila“.


Pradėjo nuo skarelės
V.Pračkaila į Dzūkiją atkeliavo kaip kolūkio dailininkas. Tačiau nuo vaikystės mėgęs vaidinti jis vis dėlto neatsilaikė vaidybos, scenos ir kūrybos traukai.
Pirmasis žingsnis į didžiąją sceną buvo žengtas kartu su Artūru Orlausku-Zakarausku. Iš pradžių aktorius skaitydavo lietuvių bei rusų autorių humoreskas, vėliau jas ėmė kurti pats.
V.Pračkaila kurį laiką vaidindavo scenoje moterį, tačiau tik užsirišdavo skarelę. „O kai kartą mane apšaukė ir baisiausiai iškoneveikė viena mylinti Lietuvą, bet ne lietuvius, kad pasiteiravau vieno dalyko – apie kaimo mišias, nutariau atkeršyti visoms tokioms moterims. Tada ir sugalvojau vaidinti su visu tautiniu kostiumu“, – pasakojo aktorius. Ilgainiui Apolionija ne tik gavo Zizirskienės pavardę, bet ir nuolat kuriamą istoriją.
Ar lengva būti moterimi?
Ko gero, joks televizijos šou neišmokė jokio kito vyro taip būti moterimi, kaip šį vaidmenį turėjo išmokti aktorius V.Pračkaila.
Ketvirta dešimtis – scenoje, Apolionijos vaidmenyje, privertė ne tik sužinoti kai kurias sijonų subtilybes, bet ir puikiai pažinti visas makiažo paslaptis.
„Iš pradžių pirkau kuo pigesnius lūpų dažus ir pudrą, bet dabar išmokau ne tik lūpas pasidažyti, bet ir atskirti kosmetikos kokybę. Paprasčiausiai buvau priverstas: pigi kosmetika labai nesveika veido odai“, – sakė V.Pračkaila. Vaidmuo taip pat atnešė ir daugiau gyvenimiškų niuansų, kokie paprastai priskiriami moterims. Štai siuvėjai, kuri puikiai siūdavo ne tik kostiumus Apolionijai, bet ir kitus sceninius drabužius, išvykus į Vokietiją, aktorius sako neradęs, kas galėtų deramai apmegzti Apolionijos prijuostę, todėl šio darbo ėmėsi pats.
Tačiau jei tikite, kad savo garsiuosius raudonojo perlo karolius Apolionija kas kartą segiojasi, – tikrai meskite šią mintį iš galvos. Karoliai paprasčiausiai prisiūti prie suk-nelės, taigi galima sakyti – mažiau sagų, mažiau bėdos. O ledinukams ant pagaliuko, kuriuos Apolionija mielai dalija žiūrovams ir vadina juos firminiais „čiulpyzais“, kišenių taip pat negalvojo siūti. Juk tikrai poniai dažnai reikia turėti savų aksesuarų. Apolionijai labai dera kaimiška pintinė ir saulėgrąža.


Gerbėjas rašė laiškus
„Lietuva be Apolionijos – Lietuva be ateities“ – tai vienas rinkiminių Apolionijos Zizirskienės triukų. Per visą šio personažo gyvavimo laiką V.Pračkaila ne tik koncertavo visoje Lietuvoje, kaimyninėje Lenkijoje. Viename regioninių laikraščių rengė puslapį „Apolionijos Zizirskienės priimamasis“. Išeitų, kad visų pamėgtoji Apolionija – dar ir žymi žurnalistė. „Kartą sumanėme tokią sceną: stoviu aš ant suoliuko, fotografė jau rengiasi fotografuoti, o alytiškiai pasitraukė tarsi į šalį ir stebisi: kas čia bus? Teko juos nuraminti. Sakau: „Žmonės, mes ne kvailiai!“ – prisiminė V. Pračkaila.
Tiesa, ne visi šitaip nesupranta Apolionijos triukų. Pasirodo, šis personažas, kaip dera tikrai gerai atliktam moteriškam vaidmeniui, turėjo savo ištikimų gerbėjų.
„Toks Jonas rašydavo man laiškus, diskutuodavo. Laikraštyje aš jam parašydavau atsakymus kiek pakoketuodama, pritardama jo mintims. Kurį laiką šis viešas mūsų susirašinėjimas taip ir buvo viešas, kol, sprendžiant kaimų pavadinimų sulietuvinimo klausimą, teko su tuo Jonu susitikti akis į akį. Tačiau aš, kaip įprasta, vilkėjau vyriškus drabužius ir buvau nusiteikęs rimtam pokalbiui. Jonas, matyt, tik tada suprato, kad iš tikrųjų Apolionija – tai tik išgalvotas personažas, o tai, kad aš vyras, Jonui labai nepatiko, ir nuo mūsų pasimatymo jis daugiau nė vieno laiško taip ir neparašė“, – pasakojo V.Pračkaila.
Siūlė sulietuvinti kaimų pavadinimus
Kaimų pavadinimų sulietuvinimo idėja poniai redaktorei Apolionijai ilgai nedavė ramybės. Ji siūlė Makniūnus pavadinti Aguoniūnais, Vankiškius – Jonkiškiais, Miroslavą – Taikašloviu.
„O dar Apolionija buvo sugalvojusi, kad Pivašiūnai yra kilę nuo rusiško žodžio „pivo“, taigi šiuos reikėtų pervadinti į Alchašiūnus“, – iš kojų versdamas klausytojus, prisiminė V.Pračkaila. Tačiau kaimų perkrikštijimo idėja taip ir liko tik diskusijose. Koncertai seka vienas kitą. Pirmas pagalbininkas Apolionijai šiandien ne kas kitas, o mielas sūnelis Juozukas, kurį vaidina talentingas kompozitorius ir atlikėjas, vienas stipriausių Dzūkijos balsų Juozas Kavaliauskas.
Apskritai – Apolionijos Zizirskienės personažas buvo kuriamas viską kruopščiai apgalvojus ir apskaičiavus. Tais laikais Lietuvos scenoje panašaus personažo nebuvo, o ir dabar nėra. Retkarčiais įvairiose humoro grupėse pasirodo vyrai, vaidinantys moteris, bet ilgesniam laikui taip nepavergia aštrios, moteriškos kritikos ištroškusių žiūrovų širdžių.

2 atsiliepimai

  1. APAKIS
    Parašė 2008-09-15 at 18:48 | Nuoroda

    nu tu matai kaip buna, galvojau moteriske, o cia matai 2in1

  2. didele gerbeja
    Parašė 2008-10-17 at 11:27 | Nuoroda

    idomus straipsnis

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *