С ДНЕМ РОЖДЕНИЯ В. И. ЛЕНИНА ! ! !

SU  V. I. LENINO GIMTADIENIU ! ! !

JAU UŽAUGO  NAUJA KARTA, NET IŠ ISTORIJOS VADOVĖLIŲ NEŽINANTI, KAS PER DAIKTAS TAS „LENINAS“ ? !

O KAŽKADA DIDELĖ DALIS TAUTOS, DAR DAUGIAU „BUVUSIŲ“ IR „ESAMŲ“  JAM „MELDĖSI“.

DABAR – JUOKIASI !

P R I S I D Ė K I M ! ! !

LENINO MOSTAS

ŽIŪRĖKIT ! PAVASARIO POSTUS
LYG TANKAI JAU TRAKTORIAI UŽĖMĖ.
KOKS DIDELIS LENINO MOSTAS !
SU JUO – NIEKADA NEPALŪŠIME !

ŽIŪRĖKIT ! IR SAULĖ MŪS PUSĖJE:
KAIP GAUSIAI JI SPINDULIUS PAŽĖRĖ !
PAVASARIS – KAIP REVOLIUCIJA,
NES LENINAS GIMĖ PAVASARĮ !

K. Kubilinskas

Lenino gimtadienio proga Rusijos parduotuvėse pasirodė trivietė lovą „Kartu su Leninu“ ir suvenyrinis laikrodis „Leninas ant šarvuočio“ (kažkas panašaus į laikrodį su gegute)

Čirškia telefonas kelionių agentūroje:
– Noriu kelionės lenininėmis vietomis.
– Galim pasiūlyti kelionę autobusu į Šušenskoje kaimą.
– Ėėėėė, neeeee! Aš noriu į Miuncheną, Paryžių…

Vladimiras Iljičius Leninas buvo linksmas žmogus. Būdavo eina žvejybon, sugauna žuvelę, nutraukia jai galvą ir juokiasi, juokiasi…

Užsikabaroja Leninas ant šarvuočio. Prieš jį įsiaudrinusi minia klykia:
– Le-no-nas, Le-no-nas ! ! !
Leninas:
– Tai, kad aš ne Lenonas, aš – Leninas!
Minia:
– Le-no-nas! Le-no-nas!
Leninas:
– Le-ni-nas aš, LE-NI-NAS ! ! !
Minia:
– Le-no-nas! ! ! Le-no-nas! ! !
Leninas:
– Nu, velniai nematė… Yesterday… All my troubles seemed so far away ! ! !

Vaikystėje Leninas katastrofiškai nemėgo manų košės. Ko tik tėvai nesugalvodavo, kad mažasis Volodia suvalgytų nors truputuką. Vis ragindavo sugrūsdami šaukštelį po šaukštelio:
– Už mamytę ! Už tėtuką ! Už tikėjimą ! Už carą ! Už tėvynę !

Už mamytę ir tėtuką dar užtekdavo noro, bet tikėjimo, caro ir tėvynės jis klaikiai nekentė.

Kalba Leninas su darbininkais:
– Kaip aš vedžiau ? Buvo susirinkimas. Kažkas sušuko „Bomba!“ Visi krito ant žemės. Aš užkritau ant Nadenkos ir… kaip padorus žmogus, turėjau ją vesti.

Lenino gimtadieniui Rusijos parfumeriai pagamino odekoloną „Lenino kvapas“, pudrą – „Lenino dvasia“ ir muilą – „Lenininėmis vietomis“.

Lenino bendraamžiai buvo labai išdykę. Jie kasdien sostinėje išklijuodavo skelbimus „Parduodu melžiamą karvę“, „Pigūs rūbai iš Vakarų Europos“, „Parduodu samogoną“ ir visur nurodydavo Lenino adresą kremliuje. Štai ir plaukė liaudis nesibaigiančiu srautu pas Vladimirą Iljičių…

Stokholmas. Ant namo sienos marmurinė lenta. Ten parašyta: „Šiame name 1910 m. V.I. Leninas slapstėsi su Inesa Armand nuo N. K. Krupskajos“.

Lenino tėvas buvo labai kuklus žmogus. Iš to kuklumo net pavardę kitą turėjo – Uljanovas.

Revuliucijos vadas labai skubiu žingsniu ėjo Smolnio koridoriais tualeto pusėn. Jį sustabdė Gorkis.
– Vladimirai Iljičiau, štai aš romaną „Motina“ parašiau.
Leninas griebia knygą, bebėgdamas išplėšia kelis lapus:
– Labai laiku parašei, labai laiku…

Dzeržinskis:
– Vladimirai Iljičiau, jūs kažkoks liūdnas. Davai, mergų pasiimam, pasilinksminam !
– Po kiek mergos ?
– Po tris rublius.
– Tu išprotėjai ! Šalyje krizė ! Po rublį ir nedaugiau !

Sankryžoje į 600-ąjį mersą trenkiasi prieštvaninis šarvuotis. Iš merso iššoka persiutęs naujasis rusas. Kumščiai sugniaužti, poza – „gausi snukin“. Iš šarvuočio išlipa dėdulė. Pilkas paltukas,  kepurytė, ryžtelėjusi barzdelė. Žiūri dėdulė geromis akutėmis ir taria naujarusiui:

– O jūs, ponuli, ne į tą anekdotą užvažiavote. Feliksai Edmundovičiau ! Prašau, sušaudykite šitą buržujų !

nuėję šiuo adresu↓↓, PABALSUOKITE ↓↓↓

http://www.zynios.lt/lietuvoje/anekdotai-apie-lenina-apolionijos-zizirskienes-priimamasis

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *