INTERVIU SAVAITRAŠČIUI „ŠIAURĖS KRYPTIS“

PRIEŠ ŠV. VELYKAS PASKAMBINO ŠIAULIŲ SAVAITRAŠČIO „ŠIAURĖS KRYPTIS“ ŽURNALISTĖ VIKTORIJA GRIŠKUTĖ. MAŽUMĖLĘ PAPLEPĖJOM, PAPLEPĖJOM IR ŠTAI – PASKAITYKIT, KAS GAVOSI.

SENSACINGI FAKTAI:

KILUSI IŠ HIMALAJŲ

KLAJOKLIŲ GENTIES


Apolionija Zizirskienė – specialiai „Šiaurės krypties“ savaitraščiui pasakoja apie stiliaus paieškas, velykinius valgius, grožio paslaptis. Mums ji atskleidė ir savo kilmę – ne „amerikonka“ ir ne iš kokio Dramblio kaulo kranto – Apolionijos protėviai po Himalajų kalnus klajodavę.

VIEŠNAGĖ ŠIAULIUOSE

Paprašyta į ją kreiptis minkštai ir saldžiai – „ne Apolonija, o Apolionija“, pašnekovė, kuri scenoje jau daugiau nei dvidešimt metų, mielai atsako į visus klausimus. Džiugu, kad per tiek metų „nesužvaigždėjo“, liko paprasta ir atvira moteris. Negali nepastebėti, kad per tiek laiko nekito ir jos stilius. „Mano stilius kaip buvo, taip ir liko – giliai liaudiškas. Tiesa, į Šiaulius atvažiuosiu šiek tiek pakeitusi įvaizdį. Mano draugė Teresėlė pasiuvo naują suknelę, pati vašeliu nunėriau baltą prijuostę su dviem karveliais ir kutotą šaliką. Nusipirkau balto perlamutro karolius ir tokius pat „klipsus“. Ateikit ir pamatysit! – nuotaikingai čiauška ji. – O atvažiuosiu aš balandžio 29 d. Kultūros centre smagi trijulė, pasivadinusi „Mexicano“, pristatinės savo naujausią albumą. Aš vesiu koncertą, o visa krūva šokėjų, dainininkų ir panašaus proto atlikėjų padės tą albumą gražiau ir linksmiau pristatyti. Tai visus labai, labai kviečiu!“

NEDUOK VALGYT – DUOK PAKALBĖT

Padėkojusi už kvietimą klausiu, kaip mes, šiauliečiai, Apolionijai Zizirskienei atrodome.
„Nežinau kodėl, bet pasiilgstu Šiaulių. – atsidūsta ji. – Atvykusi čia būtinai nusiperku maišelioką orinių pyragaičių ar morenginių sausainių, einu viduriu brodvėjaus, tais sausainiais pilvą apsitrupinusi, vienon, kiton parduotuvėn nosį kyšteliu, įsaulyje ant suoliuko prisėdu… Nežmoniškai smagu, jeigu kas nors pažįsta ir pašnekina! O man, tai visi žino, neduok valgyt, duok pašnekėt“.

IŠ KAIMO „PRŪDO“ – Į RESPUBLIKINIUS VANDENIS

Apolionija Zizirskienė – pensinio amžiaus moteris, kaimo teisuolė, puiki sudegusio teatro artistė. Istorija pasakoja, kad jaunystėje jai iš draugystė su vienu gruzinu gimęs mergautinis sūnus Juozukas. „Labai vykęs kūrinys. Balsas – tėvo, veidas – mamos“. (Taip vadinamas dainininkas Juozas Kavaliauskas, su kuriuo A. Zizirskienė yra parengusi smagią programą – red.). Vyras Jonas taip ir mirė, tiesos nesužinojęs, nors klausinėdavęs, kodėl Juozukas toks juodas. Apolionija užaugino dukrą Birutę ir sulaukė anūkėlio Mindaugėlio. Taip trumpai apie šeimą. Na, o mums rūpi, kada išmušė sudegusio teatro artistės šlovės valanda.
Ar galėtumėt mūsų skaitytojams papasakoti apie savo, kaip atlikėjos, karjeros pradžią?
– Pati sceninės veiklos pradžia – Šakių rajono Griškabūdžio didmiestyje. Čia, prieš daugybę metų, su kultūros namų vokaliniu instrumentiniu ansambliu „Šiukšlės“ retsykiais koncertuodavom po aplinkinius kolūkius. Paskiau iš kaimo prūdo“ išplaukiau į respublikinius vandenis.
Per tiek laiko scenoje turbūt nėra tokio Lietuvos miesto ar miestelio, kuriame nebūtumėt buvusi…
– Pradėjusi koncertuoti, nusipirkau Lietuvos žemėlapį. Raudonu flomasteriu žymėjau miestus ir kaimus, kuriuose tekdavo koncertuoti. Antrą kartą kur nors pakoncertavusi, jau dėjau žalią tašką, trečiąkart – mėlyną, paskiau – rudą… O šiandien net nežinau kur tas žemėlapis, nes beveik neliko nenuspalvintų vietų. Jeigu dar kur nors nekoncertavau, tai kvieskit. Būtinai atvažiuosiu.
Ar jaudinatės prieš pasirodymus?
– Sergu nepagydoma jaudulio liga ir prieš kiekvieną pasirodymą, koks jis bebūtų – jaudinuosi. Asfalto nelupu, žemių nespardau, bet širdis būna drebesio pilna. Viskas dingsta po pirmo žingsnio į sceną, po pirmo žodžio į tautą.

SVAJOJA APIE NUOSAVĄ DRAMBLĮ

Iš kaimo „prūdo“ į respublikinius vandenis išplaukusi, Apolionija ir pas kaimynus jau koncertavo. „Esu porą kartų koncertavusi Lenkijoje ten gyvenantiems lietuvaičiams. Kažkokių ypatingų įspūdžių atmintyje neužsifiksavo, – pasakoja artistė. -Bet kur bebūčiau, kur bekoncertuočiau, stengiuosi kuo daugiau žmonių pakalbinti, už rankos paimti, į akis pasižiūrėti…“
Iš pirmo žvilgsnio ir žodžio susidaro įspūdis, kad pašnekovė – meniškos prigimties moteris. Kaip sakoma, „su polėkiu“. Tad užduodu nekaltą klausimą apie svajones: „P. Apolionija, gal turite miestą ar šalį, kurią svajojate aplankyti?“ Ir išgirstu neįtikėtiną dalyką (po šios publikacijos p. Apolionijai, spėjam, dar ilgai ramybės neduos sensacijų ištroškusi žiniasklaida).
„Neseniai googlėje perskaičiau, kad trečia kraujo grupė kilusi iš Himalajų aukštikalnių klajoklių genčių. Tada supratau, iš kur tas mano toks didžiulis potraukis gastroliuoti, iš kur tas noras namuose auginti bambukus, laikyti driežus, „dūminti“ įvairiausius smilkalus, svajoti apie nuosavą dramblį ir krėsti kitokias rytietiškas nesąmones. Vėl į Himalajus noriu! Ir pernai norėjau, ir užpernai…“

GROŽIO PASLAPTIS – MIELĖSE

P. Apolionija, gal kartais mūsų skaitytojoms kokią grožio paslaptį atskleistumėt…
– Grožis šuoliuoja kartu su metais ir baisiai sunku jį išlaikyti. Jūsų kolektyvo moterims ir visoms skaitytojoms galiu patarti kartą per savaitę užsidėti mielių kaukę. Ji maitina, valo ir visaip teigiamai „popina“ odą. Darom taip: paleidžiam kokią ramią muziką, šaukštą mielių išmaišom su 1-2 šaukštais nešalto pieno, kad gautųsi kaip tiršta grietinėlė, apie akis pasitepam mėgiamu paakių kremu, o likusį veidelį ištepliojam mielių-pieno „marmalu“. Pasisaugokit ir neapsidrabstykit rūbų. Tada ramiai pagulim kokias 15-20 minučių, pasvajojam apie Himalajus… Paskiau viską nuplaunam vasarošilčiu vandeniu.
Bet kaukių negana. Reikia žiūrėti ką valgot. Venkite aštraus, riebaus maisto, gerkit daugiau gryno vandens. Nerūkykit!!! Jau čia tai peilis viskam! Šimto metų negyvensit, bet devyniasdešimt devynis – tikrai!

EKOLOGIŠKOS VELYKOS

Artėjant Velykoms papasakokit, kaip švenčiat šią pavasario šventę.
– Iš vakaro prisimarginu margučių. Paprastu siūlu prie kiaušinio priraišioju įvairių žolelių, apdedu svogūnų lukštais ir surišu į „merlės“ gabaliuką. Verdu svogūnų lukštų nuovire – tai labai senoviškas, ekologiškas marginimo būdas. Išvyniojusi dar šiltus margučius pablizginu lašinių gabaliuku, sudedu į molinį „bliūdą“, papuošiu beržų ir kačiukų šakelėmis. Vaje, kaip gražu! Į šitą darbą būtinai įtraukiu visus šeimynykščius – vaikus ir suaugusius.
– Gal kokį savo firminį receptą velykiniam stalui išduotumėt?
– Baisiai nemėgstu gaminti valgį griežtai pagal receptus. Reikia improvizuoti. Gera „gaspadinė“ nežiūri į receptų knygą, o žiūri į šaldytuvą. Ko ten turi, tą ir gamini.
Pagrindinis Velykų valgis – kiaušinis. Mažai darbo, nebrangu ir labai skanu šprotais įdaryti kiaušiniai. Kai valgysit, būkit labai atsargūs, kad liežuvio neprarytumėt!
– Ir Jūsų velykinis linkėjimas…
– Visiems linkiu lengvos širdies ir sunkių kišenių!

LIETUVIAI JUOKIASI NE TIK IŠ POLITIKOS

Scenoje – Apolionija. Gyvenime – Vaidas Pračkaila.
Nuo vaikystės mėgęs vaidinti, į didžiąją sceną žengęs kartu Artūru Orlausku-Zakarausku, Apolionijos Zizirskienės personažą jis pasakoja kūręs specialiai, viską kuo smulkiausiai apgalvojęs.
Tais laikais, (maždaug apie 1975-1977m.) Rusijoje sėkmingai gyvavo vyrų vaidinamos Mavrykina su Nikityčna. „O Lietuvos estrada nieko panašaus neturėjo, todėl buvo didelė kuriamo personažo sėkmės tikimybė. Dabartinis Apolionijos Zizirskienės šioks toks populiarumas rodo, kad viska buvo padaryta teisingai.“- teigia V. Pračkaila. Pasak jo, programos kūrimas – sunkiausias darbas. „Netiesa, kad lietuviai juokiasi tik iš politikos ir „ano galo“, – teigia jis. – Klausau, ką žmonės kalba autobuse, ką apie gyvenimą postringauja kaimynų močiutė… Daug minčių pakiša žiniasklaida. „Pasiskolinu“ idėjų iš užsienio atlikėjų, interneto ir t.t.“

NUSIVYLĘS GERBĖJAS

Išmokęs makiažo paslapčių, įtikinamai vaidindamas Apolioniją, V. Pračkaila negalėjo nesusidurti su komiškomis situacijomis.
Seniau A. Zizirskienė gaudavo laiškus iš vieno pensininko. Jis pamatė nuotrauką laikraštyje ir beveik metus rašė laiškus. „O ką? Nuotraukoje – visai „nešpėtna“ moteriškė“, – juokiasi artistas. – Didelių užuominų apie meilę nebuvo, bet pamąstymų apie gyvenimą – į valias. Kai viename renginyje susitikome gyvai, viskas baigėsi. Neįsivaizduoju jo nusivylimo…“

PO KONCERTO GĖLĖS IR LAŠINIAI

Paklaustas, koks įvertinimas jam maloniausias, pašnekovas sako, kad jam labai smagu, kai po renginio ar šiaip gatvėje žmonės prieina, pakalbina. „Gėlės po koncerto – įprastas dalykas, bet Apolionija yra gavusi dovanų vilnones kojines, pirštines, sūrį, rūkytų lašinių gabalą, – pasakoja V. Pračkaila. – O krepšininko Dainiaus Adomaičio mama padovanojo didelę skarą, net iš Maskvos parvežtą“. Vienas įvykis ypač sujaudino artistą. „Po koncerto Jiezne priėjo pagyvenusi pora. Vyras įteikė didelę puokštę vijoklinių rožių, o moteriškė rausvu kaspinėliu perrištą popierinį dėklą su dešimčia kiaušinių ir šokoladinę vištytę. Įteikdami pasakė: „Čia mūsų naujas derlius. Neseniai sudegė mūsų namai. Seniūnas sušelpė ir davė gyventi tokią seną trobelę. Dabar vištos pradėjo dėti, tai dovanų atnešėm…“


VIKTORIJA GRIŠKUTĖ
Tam, kad vyras įtikinamai suvaidintų moterį, jis turėtų neblogai perprasti moterišką pasaulį. Vaidui Pračkailai tai tikrai pavyko, nes pokalbio pabaigoje jis ištarė vieną iš auksinių taisyklių, kurią žino kiekviena moteris: „Kiek moterys turi būti protingos, kad kvailai atrodytų? Tada vyrai gerai jaučiasi. Durneliai“.

Rašyti atsiliepimą

Jūsų elektroninio pašto adresas jokiu atveju nebus rodomas svetainėje ar panaudotas kur nors kitur. Laukai, kuriuos būtina užpildyti pažymėti žvaigždute *